Fotografija

Laima Kreivytė

Medūzos žvilgsnis

Laisvydės Šalčiūtės “Sekretai” – tai vaikystės žaidimo transformacija į suaugusiųjų paslaptis. “Sekretas” – tai stiklo šuke prispausta gėlių kompozicija, užpilta žemėmis. Svarbus ne pats vaizdas, o tai, kad jis slaptas. Šia paslaptimi galima pasidalyti tik su geriausia drauge. Paslapties patikėjimas ir (ne)išsaugojimas kuria magišką “sekretų” galią. Atidengdama svetimam žvilgsniui patikėtą paslaptį, apnuogini jos saugotoją ir save.

Sekreto struktūrą Laisvydė perkelia į savo instaliaciją. Ją sudaro fotografijos, veidrodžiai, žemių kvadratas ir videofilmas. Rastus fotografinius moterų atvaizdus menininkė frgmentuoja ir “slepia” po vandeniu ir stiklu. Pažeižiamiausios kūno dalys tampa tais mirusiais žiedais, kuriuos iš atminties tamsos ištraukia žiūrovo žvilgsnis. Slapčia pamatytas vaizdas trikdo, tačiau kartu atveria pasąmonės mechanizmus, kuriuos geriausiai atskleidžia mitologiniai vaizdiniai. 

Įžengus į salę žiūrovą perveria Medūzos žvilgsnis ir jis suakmenėja. Nors iš fotografijų žvelgiančios moterys negąsdina gyvačių plaukais, stingdo akistata su tuo, kas viešumoje slepiama. Nepridengtas intymumas kvestionuoja žvilgsnio galią – išviešinta paslaptis nebenaudojama šantažui. Sudaiktintas moters kūnas tampa ne malonumo, o neaiškios grėsmės šaltiniu. Pats tapęs stebėtoju, paverčia mus, žiūrovus, savo objektais. Atsuka  vujaristiniam žvilgniui veidrodį. Medūzos galva atskiriama ne tik nuo kūno, bet ir nuo Atėnės skydo. 

Niekas nėra apsaugotas nuo žudančio žvilgsnio.

Laisvydė Šalčiūtė

 SEKRETAI

Tai fotografijų ciklas ir instaliacija, kuriuose tyrinėju žmogaus žvilgsnį, jo kuriamas įtampas ir santykių transformacijas. Permąstau ir akcentuoju žvilgsnio galią subjektą paversti objektu, o objektą – subjektu.

Kaip pagrindinę meninę išraiškos priemonę naudodama vandenį (tobuliausią meilės simbolį, anot okeanografo Ž. Kusto), šiame fotografijų cikle transformuoju tradicinius žvilgsnio galios santykius. Stebiu kaip vyro fotografo žvilgsnis pro foto objektyvą reprezentuoja moters kūną, jį savotiškai sukonstruodamas / iškonstruodamas ir paversdamas žaidimų aikštele savo fantazijoms.

Pati fotografuodama permąstau subjekto vietą dvigubame matymo ir žvilgsnio mechanizme, akcentuoju momentą, kai pats subjektas, disponuojantis foto objektyvo galia, tampa stebimas ir iš šalies, ir iš savo stebimo objekto pusės – iš išorės ir iš vidaus – ir taip tarsi praranda galios persvarą ir pats tampa objektu.

Tapyba

Individualios priešistorės (2013)

Tapybos darbų cikle Individualios priešistorės man buvo svarbus tekstas. Tie darbai yra savotiškas rašymo paišymas.

Kurdama apmąsčiau „pirmapradę“ poetinės kalbos patirtį, kaip jėgą, galinčią sukurti asociacijas ir įvykius, kuriuos ta kalba nusako, t.y. individualias priešistores ir individualias istorijas.

Šiuose darbuose gilinausi į žvilgsnio kaip tam tikro veiksmo problematiką, nes jis irgi yra jėga, reikalaujanti atsiliepti į į „tave atgręžtą veidą“, (šiuo atveju meno kūrinį ir jame užfiksuotą žvilgsnį) t.y., priimti sprendimą, ankstesnį už patį sprendimą.

Tai darbai atlikti mišria technika ant drobės, kuriuos visus jungia „plonytė raudona linija“ kaip nuoroda į tai, kad tai – „tų pačių istorijų ir jų priešistorių fragmentai“. Darbus papildo penkios filosofo A. Mickūno citatos iš knygos Estetika. Menas ir pasaulio patirtis, kurias naudoju kaip nuorodas (arba atvirkščiai – kaip pėdų mėtymą ir klaidinimą) galimoms mano darbų interpretacijoms, tam, kad žiūrovas susikurtų savo subjektyvias „individualias priešistores“

Darbai atlikti mišria technika: akrilas, grafitas, koliažas, dirbtiniai brangakmeniai, drobė.