Laisvydė Šalčiūtė

Instaliacija (Melo)dramos. Neišklotinė​, 2014

Instaliacija (Melo)dramos. Neišklotinė, 2014 

2014 metų doktorantų kūrybos parodos kuratorė Danutė Gambickaitė pakvietė parodos dalyvius surasti būdų, kaip paviešinti savo meninio tyrimo „virtuves“ ir tyrimą veikiančias aplinkybes.

Šioje instaliacijoje pristačiau intymiai asmenišką savo kūrybos vietą, išimtą iš įprasto konteksto ir perkeltą į parodinę erdvę. Taip tarsi permąsčiau Bachelard’o ir McLuhano mintis apie žmogaus būstus.

Instaliacija (Melo)dramos. Susidūrimų kambarys, 2014

Instaliacija (Melo)dramos. Susidūrimų kambarys, 2014 

Šis darbas buvo sukurtas grupinei parodai Postidėja III. Plotas, pristatančioje aktualias meno tendencijas per moters suvokimo prizmę. Parodos kuratorė Laima Kreivytė dalyvaujančias menininkes kvietė sukurti kūrinius, analizuojančius kultūrines „moteriškumo“ konstrukcijas per santykį su biografija ir aplinka.

Kūrinyje permąstau moters kūno aspektus, kuriuos propaguoja mūsų postmoderni vartojimo kultūra. Interpretuodama Baudrillard’o teiginį, kad kūno statusas yra kultūros faktas, o santykio su kūnu organizacija atspindi santykio su daiktais organizacijos būdus ir socialinius santykius, šioje instaliacijoje autoironiškai ir kritiškai akcentuoju mūsų dienų situaciją, kai viešoje erdvėje reklama moterį reprezentuoja kaip įvairių produktų, skirtų kūnui, veikimo lauką.

(Melo)dramos. Ledos dienoraščiai, 2014

Personalinė paroda (Melo)dramos. Ledos dienoraščiai, 2014

Šiame darbų cikle perinterpretuoju antikinį mitą apie Ledą ir Dzeusą. Instaliacijoje Ledos dienoraščiai naudoju internete rastus, įvairias šimtmečiais vyrų nutapytus paveikslus (Antonio da Corregio (1489–1534), Paolo Veronese (1528–1588), Peterio Paulio Rubenso (1577–1640), François Boucher (1703–1770) ir kt.), vaizduojančius būtent šį antikinį siužetą. Šiuos kūrinius aproprijuoju ir savais piešiniais perpasakoju šį mitą.

Instaliacijoje įvaizdinu savo pačios darbuose jau ir anksčiau praktikuotą „moteriškojo regėjimo“ būdą. Internete rastuose vaizduose „sugaunu“ vyrišką žvilgsnį, transformuoju jo kuriamus galios diskursus ir, naudodamasi kinematografinėmis vaizdo strategijomis, perpasakoju jo sukurtas istorijas iš moteriško žvilgsnio pozicijos, t. y. savaip. Perpiešdama pasirinktus klasikinių autorių sukurtus Ledos mito siužetus į vieną horizontalę, juosiančią visą instaliaciją – polietileno kambarį, stengiausi sukurti kinematografiškumo įspūdį, įvaizdinti judesį, veiksmą, simboliškai išjudinantį moters, kaip pasyvaus objekto, vaizdavimo stereotipą, užfiksuotą mano interpretuojamuose klasikiniuose tapybos kūriniuose.