Personalinė paroda (Melo)dramos. Isterija, 2015
Ciklas (Melo)dramos. Isterija yra centrinis, svarbiausias doktorantūros studijų praktinis darbas. Viena pagrindinių šio darbų ciklo siekiamybių buvo reflektuoti šiuolaikinėje kasdienybėje mus supantį informacijos ir vaizdų perteklių ir jo galbūt sukeliamą tam tikrą dvasinį sutrikimą bei susieti visa tai su neurologijos pradininko Jeano-Martino Charcot (1825–1893) sukurta isterijos simptomų sąvado ikonografija.
Isterijos simptomų sąvado vaizdų apgaulingumas, mano akimis žiūrint, siejasi su mūsų dienų medijuotų vaizdų apgaulingumu. Tyrinėdama šiuos vaizdus, lyginu Charcot piktnaudžiavimą ir prievartą, taikytą savo pacientėms, su rafinuota mūsų laikų medijuotų vaizdų prievarta, pavyzdžiui, pasireiškiančia grožio ir represijos jungtimi šiuolaikinio vakarietiškos visuomenės individo kūne.
Kurdama šį darbų ciklą, isterijos ikonografijos vaizdinius, mūsų dienų medijuotų kūnų vaizdinius lyginau ir su laikotarpio, kai buvo „išradinėjama“ isterija – Belle Époque, – estetika. Bandžiau įsivaizduoti ir perteikti kūriniuose, kaip emociniai impulsai galėtų virsti kūrinio simptomais. Kurdama šį darbų ciklą, sąmoningai mėgdžiojau Belle Époque estetinę stilistiką, susiejau įvairių laikmečių kūno atvaizdus, akcentuodama nesaikingumą, perteklių plačiąja prasme.
Cikle (Melo)dramos. Isterija perteikiu savo pasaulio matymą pasitelkdama simuliakrinę meno kalbą, dabarties tikrovę ir stereotipinės praeities pastišą. Naudodamasi formaliomis raiškos priemonėmis, stengiuosi sukurti keistus paslaptingus vaizdinius. Per paradoksalius vaizdų ir tekstų santykius, jų tarpusavio prieštaravimus siekiu perteikti mūsų visuomenės individą ištikusias emocines situacijas, kuriose vis sunkiau suvokti ir reprezentuoti savo pačių dabarties patirtis. Šiuolaikinį vizualumą lemia didžiulės vaizdų sklaidos ir augančio, tiesiog skandinančio reginių vartojimo režimas. Todėl meninėmis išraiškos priemonėmis siekiu liudyti šiuolaikinį matymą ir mąstymą, ieškau būdų pažvelgti į šią problematiką polemizuojančiu aspektu, ieškoti giluminių prasmių, slypinčių už išorinio vaizdo, bei kurti naujas. Kitaip sakant, kasdienybės vaizdų lavinoje „mokausi plaukti“, gal net kartais „irtis prieš srovę“.
