Monos Lizos fotosesija. Tai kas verčia mus tikėti. (Graffiti). 2008 ŠMC

Kūnas – viena svarbiausių tapatybės raiškos priemonių. Kuriant šį darbą, mane domino, kaip keičiasi ar blanksta subjekto tapatybė, priklausomai nuo vaizduojamo kūno. Koks „moters įvaizdis“ yra stereotipas ir kaip jis deformuojamas keičiant drabužį, kūno pozas bei kaip nykstantys išoriniai seksualiniai skirtumai niveliuojasi ir kūne.

Taigi, kūrinys „Monos Lizos fotosesija. Viskas verčia mus tikėti“ yra apie kasdienį persirenginėjimą, tam tikrą vaidybą, tapatybių kaitaliojimą, žaidimą jomis, galimybę būti kuo nori.

Froidas čia nebuvo leidžiamas

Objektai

Piešiniai

Latako gatvės lyrika

Latako gatvės apačioje kažkada buvo įsikūręs konditerijos fabrikas „Pergalė“. Šešiolika jo langų ir dabar užima kone trečdalį jos ilgio. Kadaise pro juos sklido svaiginantys kepamų sausainių kvapai, praeidamas galėjai pamatyti languose šmėkščiojant apvalainas moteriškaites baltomis skarelėmis, sparčiai triūsiančias prie krosnių. Drąsesni Vilniaus dailės instituto studentai, keliaudami savo bendrabučio link, jas užkalbindavo ir gaudavo sausainių… Tiesa, ilgainiui į tuos langus įstatė grotas, bet kvapas vis tiek tvyrodavo visoje gatvėje, tapdamas savotišku jos fonu ir žadindamas jaukiai ilgesingus jausmus. Ypač vėlų rudenį. Instaliaciją  „Latako gatvės lyrika“ sukūriau įkvėpta tų senų prisiminimų. Taip pat norėjau replikuoti dabartinės komercinės reklamos kuriamam moters įvaizdžiams, su kuriais susiduriame mieste bei reklaminiams pranešimams, kurių lyg ir nepriimu ir neatsakau, tačiau jie nuolat šmėkščioja akyse ir nuotrupomis iš kažkur ataidi, kurdami šiuolaikinio gyvenimo „foną“, bukindami mūsų skonį, galimybes jausti niuansus, klausą, pojūčius. Latako gatvėje konditerijos fabriko nebėra, bet gausu kultūrinių įstaigų – trys meno galerijos, kultūros žurnalo redakcija. Taip jau susiklostė, kad ten darbščiai triūsia, į jas užsuka daug kultūros gyvenime dalyvaujančių moterų. Šešiolikoje tuščių „Pergalės“ fabriko langų, Vilnius Europos kultūros sostinė-2009 renginio “Menas netikėtose erdvėse” metu, eksponavau šešiolika konkrečių, šiuo metu Latako gatvėje kuriančių, dirbančių, lankančių parodas moterų portretų, kiekvieną su jos mėgstamu poezijos „pranešimu“, išreiškiančiu jausmą, niuansą, ilgesį, aistrą… Reginį papildė performansas, kurio metu buvo bandoma sugrąžinti jau senokai Latako gatvę palikusį kvapą. Prie atvirų grafikos meno centro galerijos langų, skambant Chavelos Vargas dainų įrašams, keletas savanorių kepė saldžius vaflius. Jais buvo vaišinami praeiviai, o kvapas vėl trumpam sugrįžo į Latako gatvę ir kūrė nostalgišką atmosferą.

Laisvydė Šalčiūtė