Meliuzinų rojus

Painting cycle.Melusine Paradise

Mantujai koncepcija

Savo mene domiuosi istorijų pasakojimu.  

Palazzo Ducale sienos liudija daugybę ten gyvenusių ir kūrusių žmonių istorijų. Ten saugomos meno vertybės turi savus istorinius, religinius, mitologinius siužetus. Religija, mitologija ir menas yra tarpusavyje susiję. Jie pasakoja istorijas, kalba apie jausmus ir siekia paaiškinti pasaulį kaip tam tikrą visumą. 

Savo darbais siekiu pratęsti šiuos pasakojimus ironiškai permąstydama šiuolaikinį kultūrinį ir socialinį kontekstus, „perkonstruoju“ savo santykį su aplinka, tarsi tai būtų intelektualinis nuotykis. Į savo kūrinius paradokso principu įpinu vizualines senųjų meistrų kūrinių citatas, atsitiktinius šiuolaikinės realybės vaizdus, rastus internete, poetinių tekstų nuotrupas. Istorijos mano darbuose neužbaigtos, tai tarsi provokatūs pasakojimų fragmentai, kuriuose žiūrovai gali intuityviai įžvelgti skirtingas istorijas taip tarsi tapdami jų bendraautoriais. 

Kūryboje remiuosi idėja, jog mūsų jausmai yra kultūriškai suformuoti – „išmokti“. Tokie jausmai veikia visuomenės individų intuiciją, pojūčius, patirtį ir daro įtaką mūsų socialiniams veiksmams. 

Šiuolaikinėje kasdienybėje mus nepaliaujamai supa skaitmeninės informacijos ir vaizdų srautas, „sekantis mums pasakas“ – įvykius paverčiantis reginiais, sąlygojančiais painiavą, begalines sklaidos galimybes ir tam tikrą emocinę sumaištį. Lėtumas šiuolaikiniam žmogui tapo prabanga. 

Todėl kūrinių skirtų Museo Palazzo Ducale parodai atlikimo mediją pasirinkau neatsitiktinai, ši medija reikalauja ilgo kantraus lėto rankų darbo – tai dialogas su rūmuose kūrusiais menininkais ir tuo pačiu su menininku Gerhard Demetz. Mano darbai, sukurti galvojant apie šią ekspoziciją, yra apie emocijas, jie (auto)ironiškai jausmingi. Jausmams yra reikalingas kūnas. Todėl kurdama naudojau savo pačios rankas kaip instrumentą, nes jos glaudžiai susiję su smegenimis, kuriose ir slypi jausmai. Rankomis raižiau medį, nes medis irgi turi kūną, kuriame slypi jausmai, medis turi istoriją – jis būna mažas, užauga, žydi, aplink jį vyksta daug dalykų, po to jis nupjaunamas, bet aš tarsi pratęsiu jo istoriją toliau, išraižydama jame ir po to nutapydama ant drobės, vaizdus pasakojančius naujas istorijas apie šiuolaikinių žmonių jausmus.

Cikle „Rojus skirtas Meliuzinai“, figūruoja mano susikurta fikcinė antiherojė, kurią pavadinau Meliuzina (ji vaizduojama kaip moteris su nimbu šviečiančiomis akimis ir krūtimis) (angl. Melusine, vardą pasiskolinau iš prancūzų legendos). Meliuzina mano darbuose ironiškai ir tuo pačiu metaforiškai pasakoja „mitus“ apie šių dienų individo ir visuomenės susidūrimą, apie spektakliškas, emocingas ir tragikomiškas mūsų laikų vartotojų visuomenės mistifikacijas.

 (Paaiškinimas: Meliuzinos įvaizdžio atsiradimą mano kūryboje nulėmė fotografijos technologijos atsiradimo pradžioje gana populiarus ir provokuojantis reiškinys – „dvasių“ fotografija. Prancūzų gydytojas, parapsichologas Hyppolite’as Baraducas (1850–1909) bandė fotografuoti žmogaus ektoplazmą, aurą ar kažką panašaus. Kitaip sakant, žmogaus kūno išraiškose jis stengėsi aptikti ir fotoaparatu įamžinti paslaptingąsias žmogaus sielos apraiškas. XIX a. pab. ir XX a. pr. visuomenei itin susidomėjus spiritizmo seansais, dvasiomis, ektoplazma, atsirado apsukrių fotografų, tokių kaip Williamas Mumleris, Frederickas Hudsonas, Édouard’as Isidore’as Buguet, kurie savo fotografijas fabrikavo, kurdami visuomenės smalsumą žadinančius, paslaptingus dvasių atvaizdus su švytinčiais nimbais, šviečiančiomis akimis ir t.t.)