Fotografija

PORNOGRAFIJA

Šis darbas buvo įkvėptas: 

1. A. Tereškino teksto citata iš Esė apie skirtingus kūnus: „Vyriškumas nebūtinai sietinas su vyrais, kadangi automatinis ryšys tarp vyriškumo ir biologinių vyrų neegzistuoja. Kaip moteriškumas gali priklausyti ir vyrams, taip vyriškumas gali būti ir moterų nuosavybė. Vyriškumą kaip ir moteriškumą apibrėžia kultūriškai atpažįstami veiksmai, kuriuos gali atlikti individai, nepaisydami savo biologinio kūno. Atskyrus biologinį kūną nuo vyriškumo, jis atsiskleidžia kaip socialinis dirbinys.“ 

2. Moteriški žurnalai, kuriuos pavarčius į akis krenta reklamų tekstai, antraštės, beatodairiškai orientuotos į moters išoriškumą: fizinį grožį, seksualumą. Kadangi grožio sąvoka čia tapatinama tik su išvaizda, manau, tai moteris skatina patirti nuolatinį visuomenės spaudimą keistis išoriškai, jaustis negražiomis ar nepakankamai gražiomis. Anot A. Tereškino, „žiniasklaidoje susiduriame su kasdienio gyvenimo pornografija“, pataikaujančia vyriškam žvilgsniui. 

Nusprendžiau į tai pažvelgti iš moteriškos perspektyvos – moters žvilgsniu į vyro kūną.

Instaliacija

(…)Kitoje gatvės pusėje buvo Laisvydės Šalčiūtės „Šviečiančios moterys“ – aštuoni išskirtinių moterų portretai. Pavadinime žodis „šviečiančios“ atsirado visai ne todėl, kad portretai išeksponuoti ant šviesdėžių, o todėl, kad vaizduojamos visuomenės veikėjos ir kūrėjos, kurios buvo savo aplinkos šviesuliais. Visos jos drąsios, laužiusios savo laiko normas ir daug pasiekusios. Gaila tik vieno – kad ne visa gatvė nuo viršaus iki apačios buvo nukabinėta įkvepiančiomis asmenybėmis, nes jos švyti labiau nei stadiono prožektoriai. Portretus tarpusavyje jungė antrame plane paklotas Vilniaus žemėlapis. Menininkei buvo svarbu, kad per jas visas kaip jungianti gysla tekėtų Neris. Anot Laisvydės, vandenynų tyrinėtojas Jacques’as-Yves’as Cousteau yra sakęs, jog vanduo – tobuliausias meilės simbolis. 

Idėja atkreipti dėmesį į ryškias ir įtakingas moteris nėra nauja (buvo perrašinėjama net meno istorija) ir jau susilaukė kritikos kaip bandymas patekti į vyrų sistemą, kas iš esmės turėtų reikšti paklusimą. Šalčiūtės „Šviečiančios moterys“ įgauna kitokią (nei oponavimo) prasmę šviesos festivalio kontekste. Ir Marija Gimbutienė, ir Karen Blixen, ir kitos herojės pristatomos kaip turėjusios drąsos būti ryškios. Tokių asmenybių retumas yra dabartinės lyčių sistemos rezultatas. O jų lyginimas su šviesuliais – nuoroda, kad gyvename šiokioje tokioje prietemoje. Kita vertus, susierzinimas, kad viešoje reprezentacijoje piktybiškai ignoruojamos svarbios moterys, nuolat kybo ore. Laisvydė talentingai suformulavo ir patraukliai įgyvendino mums visoms įkyrią mintį.(…)

Monika Krikštopaitytė

SEPTYNIOS MENO DIENOS,  2007-11-16 nr. 777

Iš straipsnio “Turistai savame mieste”

Tarptautinis šviesos festivalis „LUX“ Vilniuje

Objektai

 Pasivaikščiojimas raudonais bateliais 

Moteris avi raudonais bateliais ypatingomis progomis. Jie simbolizuoja ypatingą būseną, žaismingą nusiteikimą. Jie dažnai avimi, kai moteris nusiteikusi žaisti su aplinka. Raudoni bateliai – ženklas, kad juos avintis asmuo nori būti pastebėtas, palikti tam tikrą įspūdį, pėdsaką, provokuoti aplinką.

Šio paveikslo stilistika – aliuzija į graffiti meną. Graffti man įdomus tuo, kad tai “nelegalus“ menas,  neretai anoniminis, lyg kažkieno anoniminės deklaracijos, laiškai, atsišaukimai, kurie dažnai kuriami paslapčiomis, naktį, ant namų sienų. Juose labai gyvas žaidybinis elementas, improvizacija.

Tad šiame savo paveiksle, tarsi remdamasi gatvės meno tradicijomis, aš taip pat deklaruoju savo požiūrį į meną, meno istoriją, santykius tarp lyčių, mane supančią aplinką.

Laisvydė Šalčiūtė

Tapyba

Autoportretai

Juos kurdama galvojau, kur žmonės mėgsta įsiamžinti, nusifotografuoti tam tikrais gyvenimo momentais; šalia ko fotografuojasi, kur stabteli – prie kokių jų akį patraukusių dalykų. Pvz., atostogų, kelionių metu įsiamžina šalia įdomesnių architektūrinių objektų, paminklų, egzotiškų peizažų ir t.t.

Nusprendžiau papokštauti ir įsiamžinti šalia man įdomių meno pasaulio asmenybių. Tiksliau, šalia jų pasakytų minčių – lyg jos būtų žmogus, šalia kurio save portretuoju. Autoportretų ciklu norėjau perteikti sustabdytų performanso kadrų įspūdį, kurį suvaidinčiau, jei nestokočiau artistiškumo. Bandau įsigilinti į man įdomaus menininko mintį ir ją suvaidinti, “pasukti“ sielą ir kūną tam tikru kampu, kad tapčiau jam artimesnė.

Laisvydė Šalčiūtė