Laisvydė Šalčiūtė

Bestiariumas

„BESTIARIUMAS“ KONCEPTAS

Kūrinių cikle „Bestiariumas“ interpretuoju Antropoceno epochą, kurioje visi gyvename, per Viduramžių bestiariumų ir Renesanso kunstkamerų prizmę. Mūsų epochoje žmogus tapo radikalia jėga, keičiančia ne tik savo, bet ir kitų gyvybės formų likimą bei sandarą. Tačiau šį reiškinį interpretuoju (auto)ironiškai – ne kaip žmogaus galios, o kaip žmogaus NEGALIOS išraišką. Šiuose kūriniuose pasakoju istorijas apie EKONERIMĄ, kvestionuoju ir ironiškai vizualizuoju priešpriešą – KULTŪRA VERSUS GAMTA, provokuoju žiūrovą apmąstyti politikos, karo bei biofilosofijos paradigmas. Dirbdama praktikuoju meninės apropriacijos ir fikcijos kūrimo metodus, kaip įrankius, gebančius paradoksaliai tarpusavyje sujungti skaitmeninus vaizdus, rastus interneto sraute su skirtingų kontekstų ir epochų vizualiniais bei verbaliniais elementais ir klasikine estetika. „Bestiariumo“ žiūrovą kviečiu susimąstyti apie nehierarchinį visų gyvybės formų vertinimą ir iš to išplaukiančius galimus etinius, moralinius ir meninius sąryšius.

Pasakos suaugėliams
Laisvydės Šalčiūtės „Bestiariumas“ yra apverstas zoologijos sodas. Dvikojai ir keturkojai padarai ganosi drobėje ir popieriuje, o juos stebi visaregė žmogbeždžionės akis. Arba dramblio. Arba liūto. Arba gyvatės. Gyvūnai iš Viduramžių bestiariumų ir menininkės vaizduotės, mitinių pasakojimų ir interneto platybių. Jie verkia krokodilo ašaromis ir kukuoja iš sudužusių laikrodžių, rodo trečią pirštą atėjusiam į parodą homo sapiens ir skrodžia jį žvilgsniu it aukso skalpeliu. Tai
XXI amžiaus bestiariumas, kur chimeros virto hibridais, o kentaurai – kvadroberiais.

Kur įsikūręs šis žemiškųjų malonumų sodas? Kaip ir dera – skęstančiame laive.
Pakrypęs „Titaniko“ denis, kaip ir kreivas Tatlino bokštas, – ideali scenografija laisvydiškam siautuliui. Menininkės vardas ir pavardė yra konceptualūs jos kūrybos rėmai – įgimti ir ištobulinti. Absoliuti gėlių vaikų ir vilkų laisvė – tai Laisvydė, laiganti tarp drobių, tekstų, objektų ir ekranų. Ir šiaurės meškos kailiu apgaubtas šaldytuvas, kuriame Šalčiūtė laiko ėriuko ausis ir elnio koją. Tai šaldyta, rauginta, marinuota nejauka su vakuumuota jaučio širdimi. Nes mylinčios širdys išlieka gyvos tik skausmo vakuume.

Kaip žiūrėti šią parodą? Iš arti ir iš toli. Praskriejant kaip kometai pro kūrinius, kad jie imtų suktis it dangaus kūnai kosminiame filme. Bet geriausia stebuklingą gyvūnijos, augalijos ir
suvirtualėjusios žmonijos pasaulį tyrinėti įbedus nosį į kūrinį (Pinokio nosies atstumu). Nes kiekviename darbe užkoduota daugybė mokslinių, ezoterinių, mitinių, religinių, literatūrinių ir meninių nuorodų, kurios paradoksaliu būdu susikabina į prasmingą pasakojimą. Arba siaubo pasaką – dažniausiai suaugusiesiems. Kiekvienas kūrinys – spyna ant tilto, kurios raktas išmestas į upę.

Parodos architektė Ieva Cicėnaitė vilkeliu išsuka ekspoziciją, ir išcentrinės jėgos bloškiami kūriniai prilimpa prie „Titaniko“ sienų ir stulpų. Viesulo aky stovi įvijas bokštas iš vaikiškų lovelių – aliuzija į Tatlino spiralinį „Monumentą III Internacionalui“. Ironiška, kad utopinė revoliucinė konstrukcija sukonstruota iš dviejų įvijų: „tas pats kelias kyla aukštyn, tas pats kelias leidžiasi žemyn“, kaip „Pragare“ rašė Dante. Tatlino monumentas – tai apverstas pragaro ratų piltuvas, o Laisvydės vaikų lovelių konstrukcija – tai pragaras žemėje, infantilios žmonijos įsikalinimas veidrodžio fazėje. Savaip simboliška, kad lovelės buvo išmestos ir autorės surinktos prie savaitinio darželio Žvėryne, kurį ji pati lankė metus.

Lovelės grotos atsikartoja parodoje ir tampa perregima siena tarp norimo ir galimo, geidžiamo ir draudžiamo. Bestijų herbariumus ant sienų atgaivina judantis vaizdas tamsoje: cruda sorte (it. žiauri lemtis) – plėšraus paukščio nešamas kūdikis baubiančių elnių ir balerinų kankano fone. Ir iš filmo „Farinelis“ pažįstama Händelio „Lascia ch’io pianga“ soprano arija, kurią filme atlieka legendinis kastratas, o Händelio operoje „Rinaldo“ gieda bokšte uždaryta pagrobtoji Almirena. 

Laisvydė yra burtininkė ir poetė, surimuojanti vaizdus ir garsus. Jos kūriniuose rimuojasi akis ir krūtis – abi šviečia kiaurai veriančiais aukso spinduliais. Moterys – vienuolės ir gražuolės, balerinos ir bobutės, meilės siaubūnės ir lakūnės su šventųjų nimbais. Vyrai-buratinai, ilganosiai-ilgaklyniai. Moterys – raganos, visaregės. Vyrai – raganosiai, visauodžiai. Visi jie mažesni už gyvūnus, it Hieronymo Boscho paveiksluose pasidauginęs knibždėlynas, atkeliavęs laiko mašina į Antropoceno epochą. Sveiki atvykę į ledynmečio tikrovės dykumą! Kur ne žmogus, o kitos
rūšys valdo pasaulį ir vaizduotę. Milžiniški katinai, kengūros, buivolai, koalos, elniai ir gyvatės žvelgia iš Laisvydės drobių ir ekranų, o mes gyvename jų sapne.

Laima Kreivytė

 

Kuratorė Laima Kreivytė 

Architektė Ieva Cicėnaitė

Koordinatorė Jurga Minčinauskienė

Dizainerė Laura Varžgalytė

Redaktorė Audra Kairienė

Vertėjas Jurij Dobriakov

Video montažas Mantas Talmantas

Rengėjas Vilniaus grafikos meno centras 

Parodą finansuoja: asociacija LATGA, Lietuvos kultūros taryba

Rėmėjas: Druska Miltai Vanduo Kepykla

Partneriai: Vilniaus dailės akademija, VDA ekspozicijų salės „Titanikas“

Informaciniai partneriai: artnews.lt, „7 meno dienos“