Naujos žaidimo taisyklės
Koks geriausias būdas suklaidinti žiūrovą? Pirmiausia – pateikti jam tai, ko jis nė nesitikėjo. Laisvydė Šalčiūtė taip ir padarė – parodė tokius kūrybos „kampus“, kokių joks šią menininkę pažįstantis žiūrovas nesitikėjo kada nors išvysti. Šalčiūtė atsisakė spalvų ir juodos bei baltos (tiksliau, pilkos) priešprieša pasakoja apie paslaptingąją Laterną Magica – nepastebimą, mįslingą kasdienybės pusę. Šioje marginalioje erdvėje tūno visa tai, kas rūpestingai užkaišoma kaukėmis, kostiumais, šviesos efektais, bižuterija. Joje telpa tai, kas yra už/po kasdienybės fetišais – gašlumas, godumas, infantilumas, nerimas. Ši erdvė Šalčiūtės darbuose tampa tuo, kas yra po išorine kauke, – nieku, tuštuma. Perkeliant visus šiuos latentinius jausmus į fetišus, prarandami patys jausmai, lieka tik fetišas – objektas, veikiantis už mane, jaučiantis už mane: kitas, tapęs manimi. O man lieka tie įmantrūs „amuletai“, garbinimo objektai, kuriais žaidžiu gyvenimo žaidimą lyg mažą spektaklį. Šalčiūtė žaidžia savo kūriniuose. Tai asmeninis žaidimas, tačiau jo personažai iki skausmo pažįstami kiekvienam kaip „Raudonkepuraitės“ herojai. Cikle „Vaikų žaidimai, vaikiškos istorijos“ veikia meškiukai, drugeliai, kiškučiai, undinėlės. Atrodytų, nieko čia ypatingo iliustruoti tokius mielus, švelnius žaidimų veikėjus. Štai čia Šalčiūtė griebiasi antrojo žiūrovų klaidinimo etapo: geriau įsižiūrėjus, šie vaikiški personažai „padabinti“ krūtinėmis, įrėminti moteriškų nėrinių keturkampiuose ir toli gražu nėra infantilūs. Jie lyg tam tikros primityvių kultūrų statulėlės – nedidelės, naivios plastikos, tačiau su milžinišku vidiniu toteminiu užtaisu. Apsiginklavusios tokiais vaikiškais „totemais“ moterys mėgina prisiimti joms primestą naivios, švelnios būtybės vaidmenį. Galų gale jos ima juo naudotis išryškindamos būdingiausius šio vaidmens bruožus, taip jos sėkmingai laviruoja gyvenimo teatro scenoje, nekliudydamos, tik manipuliuodamos „didžiųjų vaidmenų atlikėjais“. Šalčiūtė sėkmingai žaidžia šabloniniais moters įvaizdžiais, ištraukdama juos iš įprasto konteksto ir įdėdama į pilką tuštumą, nušviestą Laterna Magica. Taip dingsta bet koks vientisas naratyvas ir iškyla tik pavieniai kūno fragmentai, frazės, drabužių detalės. Menininkė lyg postmodernistinėse dramose neplėtoja nuoseklių personažų charakterių, o iš subyrėjusios sąmonės vaizdinių konstruoja savo žaidimus, savo žaidėjus ir taisykles. Tačiau šiuos fragmentus autorė pasirenka itin kruopščiai, tikrindama vidinių jų ryšių stiprumą ir logiką. Taip virš moteriško korseto atsiduria vyro galva įmantriais ūseliais, daili moteriška rankutė laiko užrašą NO MEANS NO, o pavienės kūno dalys smaugiamos neįmanomo lieknumo „ Išmieromis“. Šalčiūtė šmaikščiai pasakoja apie nuolatinį moters vaidmenų kaitaliojimą, mėginant prisitaikyti vis prie naujo „režisieriaus“ ar naujos gyvenimo pjesės interpretacijos.
Trečias žiūrovo klaidinimo etapas – atlikimo technika. Šiame etape Šalčiūtės medžio raižiniai, spausti ant drobės ir užtapyti aktilu, užkerta kelią bet kokiai techninei klasifi kacijai.
Laisvydė Šalčiūtė žaidžia pagal savo sukurtas žaidimo taisykles, kurios klaidina kiekvieną žiūrovą, pirmą kartą jas matantį. Kol kas galima pasimėgauti šiuo betiksliu veikimu, persikelti į kitą, žaidimo realybę ir spręsti naujas menininkės užmintas mįsles.
Neringa Černiauskaitė, 7 meno dienos / 2006 balandžio 21 d. / Nr. 16(705)